Spaudos gabenimo ir platinimo būdai

Knygnešystės organizavimas, gudrybės ir pavojai, knygnešių apranga

XIX a. ir XX a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos (Vokietijos) pusėje.

Lietuviškai spaudai gabenti į Rusiją svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi trys Rusijos finansų ministerijos žinybos: pasienio sargyba, gubernijos akcizo valdybos tarnautojai ir muitinės. Be to, pasienio zonai didesnį dėmesį skyrė policija, žandarai.

Inteligentai bei valstiečiai nelegaliai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliomis sienos perėjimo galimybėmis. Grįždami iš Mažosios Lietuvos nusipirkdavo reikalingos spaudos ir, ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo ar persinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Neretai šitaip ir įkliūdavo. Dažniausiai tai būdavo smulkiausi knygnešiai.

Knygnešiams padėjo ir pažintys su pasienio sargybiniais, muitininkais, jų papirkinėjimas, vaišinimas. Vykstant per sieną leistose vietose būdavo pasinaudojama ir žymių bei neįtartinų asmenų priedanga.

Pasienio gyventojai, norėdami persinešti daugiau knygų, sieną pereidavo legaliai, o grįždavo nelegaliai arba nelegaliai vykdavo į abi puses. Gerai pažindami vietovę, pasienio gyventojus bei pačius sargybinius, jie veikė užtikrintai ir mažiau rizikavo negu tolimų vietovių knygnešiai. Pastarųjų kelias prie sienos buvo sunkus. Spaustuvėse ir knygynuose pasirinkę reikiamos spaudos, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų-viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamąjį popierių arba apsiuvę audeklu ir surišę virvėmis arba vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 32 kg ir daugiau svorio. Bet stiprūs vyrai nesunkiai galėdavo juos ant nugaros panešti. Eidami į Mažąją Lietuvą knygnešiai, pasienyje apsistoję pas prieglobstį davusius žmones, jau tardavosi ir dėl pagalbos spaudai per sieną pernešti, užprašydavo vyrų, susitardavo, kada, kur jie turės eiti. Vyrų ateidavo po 10–25. Susitikimo vieta dažniausiai būdavo pasienio karčiamos. Nešėjai paprastai buvo patogiai apsiavę naginėmis arba vyžomis, kartais visiškai basi, apsivilkę kasdieniniais lengvais drabužiais. Nešimo darbams vadovavo pats knygnešys arba vienas samdytų asmenų.

Pasienio karčiamoje arba retesniais atvejais pas kurį nors valstietį tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Knygnešiams padėdavo tamsios ir lietingos naktys, pūga. Tačiau nešikai ypač vengdavo šviežio sniego. Vadovui išsiaiškinus patogią sienos perėjimo vietą ir sulaukus tinkamo laiko, visi vyrai, apsikrovę nešuliais, paskui vadovą pajudėdavo prie sienos, pereidavo ją. Vengdami palikti pėdsakus, visi stengdavosi eiti tomis pačiomis pėdomis, atbuli ir panašiai. Vadovas užlygindavo smėlyje ar purioje žemėje likusią žymę.

Nešama anticarinė spauda buvo ypač saugoma: sudaromas mažesnis, iki pusės pūdo ryšulys, jis užsikabinamas ant peties, o didysis ryšulys užsidedamas ant nugaros. Ištikus pavojui, pastarąjį tekdavo numesti, o su mažuoju buvo stengiamasi pabėgti. Palikus ir politinę spaudą pasienio sargybiniai ir žandarai kaltininkų ieškojo ypač uoliai.

Perėjus sieną ryšulius reikėdavo nunešti iki numatytos slėptuvės – tarpinio punkto. Ten spaudos ilgai nelaikydavo, nes nebuvo pakankamai saugu. Iš pasienio spauda būdavo išgabenama labai įvairiai. Knygnešiai iš pasienio važiuodavo tamsiomis naktimis, lietingu oru arba siaučiant pūgai, purvinais arba užpustytais keliais. Kai kurie veždavo knygas šieno vežimuose, pelų maišuose, vežimuose su dvigubu dugnu, įstatę į juos dėžę su paršu, įsodinę „ligonį“, „pamišėlį“, „valdininką“, „dvasininką“, įdėję net karstą su „numirėliu“ ir t. t. Toli keliaujant tekdavo taikytis prie vietos etnografinių ypatybių, keisti drabužius, vežimą ir arklio pakinktus, vietoj vieno arklio kinkyti du arklius ir atvirkščiai.

Pavėžėję knygas nuo sienos arkliais, knygnešiai jas siųsdavo geležinkeliu bagažu kaip „namų apyvokos daiktus“, „staliaus įrankius“, „obuolius“ ir panašiai. Iš pasienio vienu ar dviem etapais spauda patekdavo į tuos punktus, iš kurių ją paėmęs gabentojas pats platindavo arba parduodavo specialiems tuo užsiimantiems žmonėms. Tokių punktų kiekvienas žymesnis knygnešys turėjo po keletą ar net keliolika: spauda buvo išskaidoma nedideliais kiekiais, kad ją lengviau būtų paslėpti ir kad įkliuvimas ne taip skaudžiai pakenktų. Slėpdamas spaudą knygnešys vėl turėdavo daug ištikimų talkininkų, kurie, nebijodami represijų, leisdavo pasinaudoti savo pastoge, ypač ūkiniais pastatais.

Nuo to, ar spaudą gabeno, ar platino, priklausė knygnešių specializacija. Ir knygoms gabenti, ir joms platinti reikėjo didelės patirties, žmonių, vietovės, kurioje buvo veikiama, pažinimo, bendradarbių būrio. Reikėjo ir lėšų – gabentojui gana daug, o platintojas galėjo verstis ir kuklia suma. Dėl šių aplinkybių spaudos gabentojas per sieną ir jos platintojas viename asmenyje dažnai netilpo. Platintojai palyginti nedideliais kiekiais, po 100–200 egz., knygų bei brošiūrų imdavo iš didžiųjų knygnešių arba net iš stambesnių platintojų. Smulkieji platintojai spaudą įsigydavo netoli savo veiklos vietos, o stambesnieji – net iš toli važiuodavo arčiau sienos, kur gabentojų buvo daug ir patys lediniai pigesni.

Spaudos platintojai šį sunkų ir pavojingą darbą derindavo su kokia kita patogia specialybe: keliaudavo kaip siuvėjai, apsimesdavo elgetomis, versdavosi knygrišyste, krosnių mūrininko, lentų pjovėjo, stikliaus amatu ir panašiai. Tačiau populiariausia priedanga buvo smulki prekyba pramonės, amato gaminiais, rožančiais, medalikėliais, škaplieriais, legaliais leidiniais, religiniais paveikslėliais iš laikinų būdelių, palapinių turgaus dienomis, per muges, bažnytines šventes. Atskiras platinimo būdas buvo laikraščių ir brošiūrų siuntimas vokuose iš JAV arba, nelegaliai pernešus per sieną, jau iš Rusijos imperijos pašto įstaigų. Taip spauda greit, tačiau nedideliais kiekiais pasiekdavo skaitytojus. Pačioje Lietuvoje policija ir administracija įtariai žiūrėjo į per storus laiškus. Uolesni vietos paštininkai ir valsčių valdybų raštininkai tokius laiškus tikrindavo.

Dauguma knygnešių iš spaudos gabenimo nepragyveno. Sudėjus visas gabenimo per sieną išlaidas, knyga ar periodinis leidinys jau pasienyje pasiekdavo viršelyje nurodytą kainą. Platintojas turėdavo imti brangiau, tačiau parduodamas nedidelį kiekį spaudos išgyventi iš to taip pat negalėjo. Čia dar nepriskaičiuojami nuostoliai, kurių netrūkdavo dėl Rusijos valdžios persekiojimo, spaudos atėmimo, kalinimo ir trėmimo. Taigi daugumai spaudos gabentojų ir beveik visiems jos platintojams tekdavo verstis žemės ūkiu, amatais, kitų prekių prekyba, paprasta kontrabanda ir t. t. (Merkys, Vytautas. Knygnešių laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1994, p. 188–196). Kontrabanda būdavo įvairi. Į Lietuvą buvo vežami gėrimai, cigaretės, pramoninės prekės (Šilokarčiama. 2005, gegužės 10, p 5).