Knygnešystės ištakos

Lietuvos istorijoje buvo laikotarpių, kurie lėmė ne tik valstybės, bet ir lietuvių tautos likimą. Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, caro valdžia brutaliomis represijomis suvaržė kiekvienos tautos brandumą liudijančius ženklus – kalbą, knygą, spaudą, laisvą žodį. Mokyklose uždrausta vaikus mokyti lietuvių kalba. Pirmiausiai, 1864 m. birželio 5 d. (17) d. generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius. ¬„M. Muravjovo nurodymas: Siunčiu lietuviškos abėcėlės egzempliorių, išspausdintą rusiškomis raidėmis, (ir) siūlau komitetui nuo šiol laikytis taisyklės: nepraleisti spausdinimui nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti spausdinti juos tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį.

1865 m. rugsėjo 18 d. generalgubernatoriaus K. Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai gali būti leidžiami tik kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas jau spaustuvėse ir knygynuose esamų leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas. Nuo 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro P. Valujevo aplinkraščiu tokia tvarka įsigaliojo visoje Rusijos imperijoje. Nuo 1873 m. sausio 2 d. uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis. Spaudos draudimas, trukęs 40 metų, lietuviams buvo didžiulis istorinis išbandymas. „Kilo knygnešių judėjimas. Knygnešystės fenomenas lietuvių tautinio atgimimo istorijoje užima ypatingą vietą. Tais metais užsienyje leidžiama caro valdžios draudžiama lietuviška spauda ir knygnešių judėjimas gelbėjo lietuvių tautą nuo atkaklaus rusinimo, nuo išnykimo, žadino tautinį atgimimą. Atsirado ligi tol negirdėtas užsiėmimas – knygnešystė, sudėtinga, plačiašakė ir rusų imperijos policiniam aparatui neįveikiama draudžiamos lietuvių spaudos leidybos, gabenimo į Lietuvą ir platinimo organizacija. Lietuviška inteligentija rašė straipsnius, užsienyje, daugiausia Mažojoje Lietuvoje, leido spaudą, o skaitytojus leidiniai pasiekdavo knygnešių pagalba“ (Ilgūnas, Gediminas. Knygnešių keliais. Vilnius: Vaga. 2005, p. 9-10).