Žemaičių Naumiesčio seniūnijos knygnešių vaidmuo spaudos draudimo metais
1795 m., po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo, Naumiesčio karališkasis dvaras, kaip ir didžioji dalis LDK, atiteko carinei Rusijai. 1881 m. Rusijos valdžia miesteliui suteikė Aleksandrovsk pavadinimą. Po 1863–1864 m. sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą, dėl patogios geografinės padėties miestelis tapo svarbiu draudžiamos literatūros platinimo punktu. Per jį ėjo vienas iš svarbiausių knygnešių kelių.
Motiejus Valančius
Lietuviškų knygų stygių pirmiausia pajuto katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją. Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant pravoslavų tikėjimą. Pasinaudodamas savo padėtimi pirmiausia į veiklą įtraukė kunigus. Vyskupas M. Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866– 1867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvei atidaryti, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką. Pirmiausia iš Prūsų prasidėjo religinių knygų kontrabanda, vėliau pradėti gabenti ir pasaulietiniai leidiniai.
Namas Minjotų kaime, iš kurio antrojo aukšto lango matėsi valstybinė siena tarp Prūsijos ir Rusijos.
Kelias iš kaimo link Natkiškių, kuriuo knygnešiai parsiveždavo spaudą iš Tilžės į Minjotų kaimą.
Knygas, laikraščius bei kitus leidinius iš už Nemuno nešė ir daugelis Žemaičių Naumiesčio apylinkėse gyvenusių žmonių. Kai kurie čia gimė, gyveno, kiti tik platino ir buvo suimti Rusijos pasienio sargybinių ar akcizininkų. Vieni knygnešiai tik pernešdavo knygas iš Prūsijos per sieną, kiti kartu ir platindavo, treti platino lietuviškus raštus po Lietuvą. Jie ne mažiau rizikavo pakliūti į žandarų nagus. Pagal socialines grupes ir profesijas knygnešiai buvo ūkininkai, kunigai, padieniai darbininkai, mažažemiai, siuvėjai, vargonininkai, zakristijonai, be profesijos, sakytojai, kitų profesijų atstovai. Spaudą nešė ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Naumiestyje žinomi knygnešiai žydai – Icikas Judelevičius, Bedaras Abraomas, Šer Icikas. Nors knygnešio darbas buvo sunkus, reikalaujantis daug ištvermės, tačiau šioje veikloje dalyvavo ir moterys. Knygas nešė Elzbieta Burdžiūtė (Burdžiuvienė), Barbora Janavičienė, Julija Juraškaitė, Elžbieta Kudzytė, Barbora Mauricienė, Marija Šilinskaitė, Domicelė Uogintienė, Ona Vyšniauskaitė.
Lietuviškai spaudai gabenti į Rusiją svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi trys Rusijos finansų ministerijos žinybos: pasienio sargyba, gubernijos akcizo valdybos tarnautojai ir Naumiesčio muitinė. Be to, pasienio zonai didesnį dėmesį skyrė policija, žandarai. Buvo Degučių, Šiaudviečių, Kulėšų sienos perėjimo punktai. 1898 metais pasienio sargyba gavo teisę šaudyti į sienos pažeidėjus. Pažeidėjais dažniausiai būdavo knygnešių samdomi nešikai, kurie per sieną iki sutartos vietos gabendavo sunkius krovinius, jų vedliai, padėdavę pereiti sieną, ir patys knygnešiai. Kiek buvo nušautų, duomenų nėra.
Svarbų vaidmenį knygnešystės istorijoje suvaidino Ropkojai, kur gyveno nemaža išeivių iš Žemaitijos ir katalikų kunigas Antanas Brundza, pabėgęs iš Didžiosios Lietuvos ir 1867 metais paskirtas naujai įsteigtos Ropkojų katalikų parapijos padalinio vadovu. Būtent kunigas A. Brundza tapo vienu iš vyskupo M. Valančiaus patikėtinių – knygnešystės organizatorių. Taip buvo išnaudojama patogi Ropkojų vieta, ilgamečiai ryšiai su Žemaitija. Iš čia lietuviška knyga buvo gabenama į Didžiąją Lietuvą. Akivaizdu, kad knygos pasiekdavo ir Žemaičių Naumiestį. Prūsijos policija 1870 metų vasarą suėmė kunigą A. Brundzą ir grąžino jį carinės Rusijos valdžiai.
Benediktas Orentas, tyrinėjęs lenininės „Iskros“ gabenimo kelią per Šilutės rajoną, rašo: „ Spauda buvo pervežama iš Tilžės per Mikytus, Natkiškes į Minjotų k. vežimais. Minjotų kaimo karčemoje pailsėję, knygnešiai patraukdavo su nešuliais per sieną.“1. Sieną pereidavo ties Trumpininkų, Girininkų, Stirbaičių kaimais. Į Trumpininkų kaimą pereidavo sieną ties knygnešio Dovydo Jasaičio sodyba. Iš B. Orento surinktos medžiagos aišku, kad D. Jasaitis papirkinėdavo pasienio sargybą. „Per savo trobos aukšto gale esantį langą matydavo, kas eina pasienio sargybą. Per sieną eidavo tik tuomet, kai gaudavo signalą iš Minjotų k., esančio už valstybinės sienos, kad galima ateiti. Pereinant sieną dienos ar nakties metu orientyru buvo Dovydo Jasaičio sodyboje auganti liepa.“2. Jeigu „Iskra“ Žemaičių Naumiesčio apylinkes pasiekdavo iš Trumpininkų, Skiržemės kaimų pusės, tai ir lietuviška spauda anksčiau tuo pačiu keliu buvo gabenama, nes, anot B. Orento, kartu su revoliucine spauda buvo ir kitokios literatūros. Gabenti buvo pasirinkti jau praminti knygnešių keliai.
Karčema Minjotų kaime, kurioje ilsėdavosi knygnešiai, parvežę lietuvišką spaudą iš Tilžės.
Dalis spaudos pasiekdavo ir per pašto tarnybą. Per paštą spaudą gaudavo Žemaičių Naumiesčio kunigas Juozas Vitkus. „Pats J. Vitkus lietuviškus laikraščius gaudavęs per Kulėšų paštą, iš kurio leidinius jam paimdavęs netoli Venskų kaimo gyvenęs prūsų krašto gyventojas.“3
Knygnešiai buvo nuolat sekami, ieškoma knygų platinimo punktų, atliekamos kratos. „1892 m. žiemą, žandarai su policija kratė Naumiesčio špitolę, o taip pat buvo daug kratų Naumiesčio ir Švėkšnos apylinkėse. Kratų metu pas žmones rasta lietuviškų kalendorių. Beveik po metų Švėkšnos gyventojas Preitikis už lietuviškus kalendorius nubaustas mėnesį kalėti. Vienas vaikinas iš Naumiesčio irgi nubaustas mėnesį kalėti. Naumiesčio zakrastijoną ir varpininko sūnų 1893.X.25 uždarė 3 paroms kalėti. Visi bausmes atliko Raseinių kalėjime. Gana ilga kelionė iki bausmės vietos.“4
Šiandien neįmanoma nustatyti Žemaičių Naumiesčio knygnešių, daraktorių tikslaus skaičiaus. Šiuo metu, kiek žinoma, susidaro net keliasdešimt. Žinoma, ne visi jie buvo kilę iš paties Žemaičių Naumiesčio, nemažą jų dalį sudarė ir aplinkinių kaimų, miestelių gyventojai, tačiau visų jų veikla buvo pirmiausia susijusi su Žemaičių Naumiesčiu.
Žinomas knygnešys, švietėjas, spaudos platintojas kunigas Juozas Vitkus, aprūpindavęs šį miestelį lietuviška spauda. Vikaraudamas Žemaičių Naumiestyje (1889–1895) lietuviškos spaudos jis parsiveždavo iš Kauno. Laikraščių (Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą, Varpą, Ūkininką) užsisakydavo per Kulėšų paštą (Mažojoje Lietuvoje). Knygnešys Juozas Šilinskis iš pašto spaudą parnešdavo į kleboniją. Slėpdavo daržinėje. Platino visose parapijose, kuriose kunigavo. Kunigas J. Vitkus, gyvenęs šiame miestelyje 1889–1895 metais, savo atsiminimuose, išspausdintuose 1926 m. „Knygnešio“ I tome, mini knygnešius Juozą Šilinską, Juozą Butkų, Preitikį, kuris buvo pravardžiuojamas Kurčiumi.“5
Kelias, išeinantis iš plento Tilžė-Tauragė, netoli Mikytų, link Natkiškių.
Svarbų vaidmenį spaudos draudimo metais miestelyje atliko klebonas Antanas Vytartas, Žemaičių Naumiestyje tarnavęs 1898–1905 metais. Jis į knygnešystę įtraukdavo vyrus ir moteris, nevengdamas jų prisaikdinti kovai už katalikybę. Jo suburti knygnešiai net areštuoti nieko neišduodavo, mokėdavo baudas, keliaudavo į tremtį kaip kankiniai už tikėjimo laisvę, tikėdami, kad jų darbas yra šventas. Klebonas A. Vytartas ne tik platino lietuvišką spaudą (laikraščius, maldaknyges), bet ir pats rašė, vertė iš kitų kalbų, leido katalikiškas knygeles ir maldaknyges. 1887–1890 m. buvo „Šviesos“ laikraščio faktinis redaktorius. Publikacijas pasirašydavo slapyvardžiais arba visai nepasirašydavo.“6
Jurgis Bielinis
Liaudies skulptorius, knygnešys Razma Kazimieras, jau suaugęs išmokęs skaityti, aktyviai įsitraukė į lietuviškų knygų platinimą. Vykdamas į Mažąją Lietuvą K. Razmos namuose apsistodavo Jurgis Bielinis. Liaudies meistras per atlaidus pardavinėdavo skulptūrėles ir kartu lietuvišką spaudą. Vaikščiodavo pagal užsakymus drožti skulptūrėlių, pasiimdavo ir lietuviškų knygelių.
Lietuvišką spaudą platino Domininkas Markvaldas, Martynas Bicka, zakristijonas Kazys Mertinsas, Juozas Šilinskis, jo duktė Marija Šilinskaitė, kunigas Povilas Šilinskis, Adomas Razma ir daug kitų. Iš A. Razmos pasienio sargybinis 1886 m. prie Naumiesčio posto atėmė nešulį, kuriame buvo 224 lietuviški leidiniai. Knygnešys aiškinosi, kad knygas radęs krūmuose. Buvo teisiamas.
Žemaičių Naumiestyje buvo slaptų lietuviškų mokyklų, nors už jų steigimą ir laikymą grėsė iki 3 mėnesių arešto arba bauda iki 300 rublių. Žinoma daraktorė Naumiestyje buvo Benedikta Andrijauskaitė. „Savo namuose įkūrė slaptą lietuvių mokyklą, per žiemą mokė skaityti, rašyti ir tikybos, už tai ėmė po 1 rb. nuo mokinio. 1901.II.20 policija mokykloje rado 4 vietinių valstiečių 10–11 m. vaikus, iš jų 3 mergaites. Vilniaus generalgubernatorius 1901.IV.9 jai paskyrė 30 rb. baudą arba 10 d. arešto policijos areštinėje, vaikų tėvams – po 5 rb. baudos arba po 2 d. arešto.“7 Žinoma, kad lietuviškai skaityti mokė ir evangelikų kunigas Fridrichas Megnius. Nors buvo latvis, puikiai kalbėjo ir vokiečių, rusų bei lietuvių kalbomis. Yra liudijimų, kad F. Megnius nemokantiems skaityti parapijiečiams versdavo giminaičių laiškus, rašydavo už juos atsakymus, mokė lietuviškai skaityti vaikus. 2009 m. apsilankiusi kraštietė iš JAV Aldona Žibas prisiminė kaip jos tėvas Dr. Kristupas Gudaitis (gim. 1893 m.) yra sakęs, kad skaityti lietuviškai jį išmokė F. Megnius.
Tyliai šviečiamąjį darbą dirbo Juodžių kaimo gyventoja Teresė Stancikienė. Užaugino septynis globotinius. „Spaudos draudimo metu įvairiais būdais rėmė knygnešius, pati skaitė ir kitus drąsiai ragino, kad neišsigąstų rusų siautimo, palaikytų to meto lietuviškąjį spausdintą žodį ir šviestųsi lietuvybės dvasioje. Tas jai iš rusų žandarų ir vokiečių okupantų rankos kaštavo, bet už tai pastatė sau nenykstantį, amžiną paminklą.“8
Aktyvūs buvo ir kitų apylinkių knygnešiai. Jie pristatinėjo spaudą į platinimo punktus, patys platino atlaidų, turgaus dienomis, jomarkų metu. Prisimintini knygnešiai Juozas Freitikis, Petras Kavaliauskas.
„Naumiesčio, Tenenių, Kvėdarnos, Rietavo, Švėkšnos parapijos 80-aisiais metais pagarsėjęs buvo aklas ubagas Kavaliauskas, vaikščiojęs su dviem terbomis ir kuprine, pilnomis lietuviškų knygų, kalendorių, kantičkų ir t. t. Kaip aklo žmogaus, kuris pats negali apsieiti be vado, žandarai visai nepažvelgė. Tuom tarpu tas elgeta ne tik nešdavo knygas jam žinomais šuntakiais, bet ir per rubežių jas gabendavo. Žinias suteikė Juozas Rugis su virš 30 metų atkeliavęs Amerikon iš Lemba sodos Kvėdarnos parapijos.“9
Spaudos ledinių bei kitų prekių kontrabanda buvo tam tikras pajamų šaltinis, nors nė vienas knygnešys turtų nesusikrovė. Daugelio knygnešių vardai nugrimzdo į užmarštį, ne apie visus yra pakankamai informacijos, o daugelio nėra išlikusių ir nuotraukų. O kiek dar buvo dirbančių tyliai, neišsiduodant, nesiskelbiant... Niekas nesuskaičiavo ir tai neįmanoma...
2. Kraštotyra, Nr.15, psl. 29–40.
3. Pamarys. 1993, gegužės 8, psl. 1, 3.
4. Apžvalga, 1891. Nr. 1870.
5. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. 2004 m., psl. 528.
6. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. 2004 m., psl. 526.
7. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1994, psl. 25.
8. Žemaičių priedelius, 1938. Nr.1, psl.10.
9. „Aušros“ 40 metų sukaktuvės, JAV, 1923, psl. 138.
Knygnešio Juozo Freitako tėviškė Užtenenio kaime (1969 -06-04.). Nuotraukos autorius Medardas Rapalavičius. Iš Šilutės Hugo Šojaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijos fondų.
Markvaldų sodyba Pypliškės kaime (Gardamo sen., Šilutės r.), kurioje buvo slepiama lietuviška spauda. Nuotrauka iš Šilutės Hugo Šojaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijos fondų.
Domininko Markvaldo gyvenamasis namas Žemaičių Naumiestyje. Čia buvo platinama lietuviška spauda.Nuotrauka iš Šilutės Hugo Šojaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijos fondų.
