Lietuviškos spaudos leidyba

Spausdinimo vietos, spaustuvės, leidinių turinys

Lietuviams skirtos knygos buvo leidžiamos užsienyje, visų pirma Prūsijos dalyje, vadintoje Mažąja Lietuva. Iš viso 1865-1904 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai (periodiniai nepriskaičiuoti), spausdinti lotyniškais ir gotiškais rašmenimis. Iš jų vien Mažojoje Lietuvoje pasirodė 2687, kurių apie pusė buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Savo reikšmingumu išsiskyrė Tilžė (1789 leidiniai), po jos minėtina Priekulė (227), Bitėnai (181). Klaipėda (176), Karaliaučius (163), Šilutė (43) ir Ragainė (35). Svarbiausios draudžiamosios lietuviškos spaudos leidėjos buvo J. Reilenderio, K. Albregso ir Ko, O. Mauderodės, J. Šenkės spaustuvės Tilžėje, M. Jankaus spaustuvė Bitėnuose.

Be to, nuo 1874 m. lietuviškas knygas ėmė leisti lietuviai išeiviai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ligi 1904 m. čia pasirodė 712 leidinių (neskaičiuojant periodinių). Dalis šių ledinių pasiekdavo ir Didžiąją Lietuvą, čia noriai jie buvo skaitomi.

Į XIX a. pabaigą keitėsi spaudos teminė struktūra – stiprėjo spaudos sekuliarizacija, gausėjo pasaulietinio turinio leidinių ir santykinai mažėjo religinio-moralinio turinio knygų. Iki spaudos uždraudimo (1862-1864 m.) 43 proc. išleistų spaudinių buvo pasaulietiniai. Uždraudus spaudą, 1865-1880 m. Didžiajai Lietuvai skirtos religinės knygos sudarė apie 71 proc. Sekantį dešimtmetį pasaulietinių leidinių vėl pagausėjo ligi 45 proc., o 1891-1900 jų jau buvo 60 proc., 1901-1904 m. – 70 proc. Amerikos lietuvių spaudoje religinė-moralinė literatūra užėmė gerokai kuklesnę vietą (gal apie 9 proc. visų leidinių).

Apskritai iš pasaulietinės populiariausia buvo grožinė literatūra ir tautosaka, kalendoriai, elementoriai ir kiti vadovėliai, mokslo populiarinimo leidiniai. Nuo XIX a. pabaigos ėmė ryškiai išsiskirti visuomenės politinės literatūros žanras, sąlygojamas sustiprėjusios lietuvių tautos kovos prieš caro valdžią, rusifikaciją ir polonizaciją. Tačiau dėl spaudos draudimo vyravo nedidelės apimties lediniai, brošiūros. Savo dydžiu išsiskyrė tik maldaknygės, giesmynai ir moralinio etinio turinio leidiniai. Pradedant nuo „Aušros“ (1883-1886), įprastais spaudiniais tapo tautinio turinio laikraščiai ir žurnalai, kurie, patys būdami lietuvių tautinio judėjimo vaisius, darė reikšmingą poveikį šiam judėjimui toliau stiprėti. Kiekviena ryškėjanti visuomeninio judėjimo kryptis buvo atstovaujama savo periodinių leidinių: liberalinė turėjo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“, krikščioniškoji, krikščioniškoji demokratinė – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, „Tėvynės sargą“, socialdemokratinė – „Lietuvos darbininką“, „Aidą Lietuvos darbininkų gyvenimo“, „Darbininkų balsą“ (Merkys, Vytautas. Knygnešių laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1994, p. 185-187).